Raul Cânovas
Daigai ir šalta, žiemos mėnesiai, bėga į priekį, nukreipti į šiaurę.
Jie leido jai grįžti pakrautas su uvaia, araçá ir jabuticaba.
Mano langai pilni sodo, užpildyti mano mokinius stipriu žali.
Štai kodėl aš nebijosiu, aš tiesiog baiminiu svajonės, kuri niekada nesibaigia, mirtį.
Aš norėjau, kad visos spyruoklės atitiktų mano sodą.
Ir duok man švelnų meilės pasaulį.
Tegul jie numalšina mano troškulį su jasmine.
Padarykite lizdą, kad nustebčiau mano klaidas.
